Dažniausiai dalinuosi vien tik vaivorykštėm ir vienaragiais, bet šiandien tema visiškai kitokia. 

Pirmiausia ir svarbiausia - MAN NEREIKALINGOS DIAGNOZĖS, EGZORCISTŲ TELEFONO NUMERIAI IR ŽOLELIŲ NUOVIRAI AR SENOVINIAI PRIETARAI. Ačiū už gerus norus, bet bandyta daugiau mažiau viskas, eita ir pas daktarus ir tais atvirkščiais sijonais burną valėm ir jau kitom planetom meldėmės, bet išeitis ir sprendimas vienas - kantrybė. Išaugs. Kažkada. 

Kodėl sugalvojau tuo pasidalinti? Nežinau, turbūt todėl, kad įliptumėt į mano ir kitų tūkstančių mamų, kurių vaikus kamuoja ta pati problema, batus. Ne, čia nėra kažkas labai rimto, sunkaus, neįveikiamo ar įgimto, bet tai yra sunku. Tikiuosi paskaitę viską labiau gerbsit moteris ir mamas, kurios jums sako "Mano vaikas naktį nemiega". 

Viskas prasidėjo maždaug tada, kai Aronui buvo 5 mėnesiai. Vieną vasaros vakarą, 2016m liepą, kai buvom svečiuose, jis miegodamas pradėjo klykti ir verkti. Iki tol nebuvom girdėję nieko panašaus. Darėm viską, kas įmanoma, nurengėm, aprengėm, davėm pienuko, vežėm mašina, vežimu, dainavom, šokom, bandėm prikelti, bet apie valandą laiko jis ištisai klykė. Miegodamas. 

Šiandien Aronui jau beveik 2 metukai, bet nesam išmiegoję nei vienos nakties. Geriausias scenarijus - keliamės 5 kartus, blogiausias - 15, su 2 valandomis raminimo. 

Kas tai per problema? Naktiniai siaubai. Vaikas miega, sapnuoja, yra giliausioje miego fazėje, bet nesugeba išsibudinti, o specialiai budinti vaiko nepatariama. Jei bandai - spardosi, stumia, ant rankų imamas nesileidžia. 

Geriausia dalis ta, kad čia ne liga, čia miego sutrikimas ir kai vaikas po baisios nakties ryte nubunda - jis nieko neprisimena, yra sveikas, linksmas, žvalus.

Blogiausia dalis - tėvai už vaiką išgyvena kiekvieną baisią naktį. Vaistai - nėra. Išeitis? Nėra. Laukit. Išaugs. 

Laukiam :) 

Ar neverkiu kartu? Ne. Ar verkdavau seniau? Tikrai taip. Nerviškai. Iš bejėgiškumo, kad vaikui negali niekuo padėti. 

Pasekmės kažkokios turi būti ar ne? Hormoninės problemos. Iš kur jos? Iš nuovargio. Endokrinologės/dietologės pirmas klausimas buvo "kiek valandų per dieną miegat", o po mano atsakymo sekė "Ar jums negali kažkas padėti..?? Bent 2-3 dienas per savaitę?". Gali ir labai padeda, bet ne kasdien ir ne tiek kiek reikėtų, kad problema išsisprestų :) 

Aš kasdien keliuosi jau pavargusi, todėl apie kalnų nuvertimą kalbos negali būti. Žaviuosi visomis, kurios dirbat, auginat 3 vaikus, viena ranka tvarkot namus, o kita gaminat maistą. Bet kiekviena motinystė yra kitokia, kaip ir vaikai, jie visi skirtingi. Todėl tiesiog.. kitą kartą prieš sakydami, kad "va, 2 metai po gimdymo, o ji dar nė gramo nenumetus" , "pažiūrėk, kokie paakiai baisūs" ar "nesuprantu, kaip ji nieko nespėja, vaikas didelis, jau gali ir dirbt eit, namie nesėdėjus", pasigilinkit į žmogaus problemas, nes galbūt TA, kuri nieko nespėja ir nedaro, 15 kartų per naktį keliasi ir glėbyje supa verkiantį vaiką, o pati miega 4 valandas. 

Atsiprašau, ne miega, o budi. Kaip ir dabar. Pusė 2 nakties, o kėlėmės jau 4 kartus ir tai tikrai ne pabaiga. 

Žinau, kad tokių mamų tikrai ne viena. Žinokit, kad būti pavargusiai, liūdnai ar bejėgei yra NORMALU. 5 dienas neplaut grindų, nes neturit ūpo, yra NORMALU. Paprašyti vyro leisti pramiegoti pusę sekmadienio yra NORMALU. Viskas, ką jūs jaučiat ir kaip jaučiatės yra NORMALU. 

Jei yra galimybė - prašykit pagalbos ir nebijokit kalbėtis apie tai, kad einat iš proto. JŪS NE VIENOS ir viskas laikina 🙏🏻